Nuotrauka: iš atvirų šaltinių
Vaikystės būdai, kaip įveikti baimes, suaugus virsta įpročiu pasiaukoti.
Noras palaikyti taiką santykiuose bet kokia kaina dažnai atrodo kaip kilnus bruožas, tačiau už šio „taikdarystės“ gali slypėti gili vidinė krizė. Ekspertai pastebi, kad žmonės, kurie sistemingai sugeria stresą, iš tikrųjų gyvena nuolatinio atsidavimo būsenoje, o tai laikui bėgant sukelia emocinį perdegimą ir susvetimėjimą, rašo NLC.
Kodėl „saugu“ išvengti konfliktų
Pagal schemų terapiją, įprotis vengti ginčų nėra tik asmenybės bruožas. Dažniausiai tai yra vaikystėje „užprogramuotas“ saugumo modelis. Jei vaikas jautė, kad nesutarimų rodymas reiškia bausmę, pažeminimą ar meilės atėmimą, jis išmoksta tylėti.
Suaugus tai tampa automatine reakcija: kūnas įsitempia vien nuo minties apie konfliktą, o žmogus pasirenka mažiausio pasipriešinimo kelią, kad gautų greitą palengvėjimą.
Kaip išspręsti problemą
Remdamasis schemos terapijos logika, autorius išskiria tris pagrindinius sudėtingų situacijų įveikimo stilius:
- Pasidavimas: visiškas prisitaikymas prie kito poreikių ir kažkieno teisumo pripažinimas.
- Vengimas: fizinis ar emocinis pabėgimas – žinučių ignoravimas, tylėjimas arba pokalbių atidėjimas vėlesniam laikui.
- Per didelis kompensavimas: bandymas būti „per gražus“, greitas atsiprašymas ir tarpininko vaidinimas, siekiant numalšinti įtampą.
Nors išoriškai toks žmogus atrodo malonus ir patogus, viduje kaupiasi apmaudas, pyktis, tuštumos jausmas. Psichologai pabrėžia, kad tvirti santykiai kuriami ne dėl konfliktų nebuvimo, o dėl gebėjimo reikšti įtampą nebijant būti atstūmimo.
Pokyčių lūžis yra gebėjimas atskirti realią grėsmę dabar ir senus „vaikystės scenarijus“. Tikslas – ne tapti peštyniu, o išmokti trumpomis ir aiškiomis frazėmis apibrėžti savo ribas, grąžinant į santykius sąžiningumą ir nuspėjamumą.
