Susikimbame už seniai nešilusių rankų, ištveriame tai, ko neįmanoma ištverti, kad tik neišgirstume savo žingsnių aido tuščiame bute.
Vienatvės baimė pasirodo stipresnė už pažeminimo baimę, o ne nežinomą rojų renkamės pažįstamą pragarą, nes pragaras bent jau nuspėjamas, praneša korespondentas ČIA NAUJIENOS.
Šios baimės pagrindas – ne meilė partneriui, o nesugebėjimas pabūti vienam su savimi, nežinojimas, kaip užpildyti tylą. Mes painiojame vienatvę su tuštuma, nesuvokdami, kad viduje esanti tuštuma nedings nuo kito buvimo, ją tiesiog uždengs jo kūnas.
Nuotrauka: Pixabay
Tyrimai rodo, kad žmonės, nežinantys, kaip būti vieni, dažniau įstringa destruktyviuose santykiuose, nes bet koks ryšys yra geresnis nei jokio ryšio.
Jie pasirengę mokėti bet kokią kainą, kad tik neišgirstų savo tuštumos, kurią reikia užpildyti, balso.
Paradoksas tas, kad būtent vienatvės baimė paverčia žmogų tikrai vienišu net ir poroje. Jis taip bijo prarasti partnerį, kad sutinka su viskuo, nustoja būti savimi, o galiausiai atsiduria šalia nepažįstamo žmogaus, tampa svetimu sau.
Išeitis iš šio rato yra ne naujo partnerio suradimas, o gebėjimas atlaikyti tylą, gebėjimas užpildyti savo gyvenimą prasme, nesusijusia su kitu.
Kai žmogus išmoksta būti vienas, jis nustoja bijoti vienatvės ir tai daro jį laisvu rinktis.
Laisvas žmogus renkasi partnerį ne iš baimės, o iš noro, ne iš poreikio, o iš pertekliaus. Jis gali išeiti, kai santykiai tampa nepakeliami, nes žino, kad tuštuma jo neužmuš, turi kuo ją užpildyti.
Vienatvės baimė praeina tik susidūrus akis į akį ir supratus, kad tai ne priešas, o tiesiog sąlyga.
Ir tokiu supratimu gimsta ta pati vidinė atrama, kuri leidžia kurti sveikus santykius, o ne išgyventi sergant.
Prenumeruoti: 
Taip pat skaitykite
- Kaip atskirti meilę nuo įpročio: išbandymas, kurio negalima įveikti vienam
- Kodėl kartais reikia jaustis nepatogiai: teisė į savo ribas
