Vienos Maskvos klinikų veterinaras pasakojo, kaip pas jį buvo atvežtas labradoras, įtariant sunkų apsinuodijimą: šuo godžiai ėdė vejos žolę, po to vėmė, o šeimininkai nusprendė, kad gyvūnas kažką pagavo.
Apžiūra jokių patologijų nenustatė, o išsigandusiai porai gydytojas paaiškino: tai, ką jie vartojo dėl ligos simptomo, iš tiesų yra senovinis skrandžio savaiminio apsivalymo mechanizmas, praneša HERE NAUJIENŲ korespondentas.
Gyvūnų psichologai ir etologai nustato tris pagrindines priežastis, kodėl šunys valgo žolę, ir nė viena iš jų nėra susijusi su vitaminų trūkumu, kaip vis dar mano daugelis šeimininkų.
Nuotrauka: ČIA NAUJIENOS
Pirmasis ir labiausiai paplitęs – mechaninis skrandžio valymas nuo susikaupusių plaukų, nesuvirškinto maisto likučių ar skrandžio sulčių pertekliaus, o šunys intuityviai renkasi kietas, skaidulines žoleles, kurios dirgina gleivinę ir sukelia dusulio refleksą.
Asmeninė patirtis stebint šunų grupę pasivaikščiojant parodė, kad gyvūnai, šeriami kokybišku komerciniu maistu, tai daro daug rečiau nei tie, kurie šeriami ant stalo arba riebiu maistu.
Šuo negali pasakyti: „Aš sergu“, bet jis labai gerai išsprendžia problemą įrodytu evoliuciniu būdu, kurį žmonės klaidingai vadina keistu potraukiu.
Antroji priežastis, apie kurią kalbama retai – banalus nuobodulys ir nerealizuotas žandikaulio aktyvumas.
Veislės, išvestos dirbti su burna (labradorai, retriveriai, spanieliai), nesant pakankamai vaikščiojimo ir atsinešimo, pradeda kramtyti viską, įskaitant žolę, ir čia toks elgesys tampa ne terapiniu, o kompensaciniu.
Trečioji ir labiausiai nerimą kelianti priežastis, kodėl šuo ėda nevalgomus daiktus (išmatas, akmenis, žemę), yra rimti organizmo sutrikimai, pradedant egzokrininiu kasos nepakankamumu ir baigiant mažakraujyste.
Suaugusio šuns koprofagija (išmatų valgymas) visada yra išsamios diagnozės priežastis, o ne tik „blogas įprotis“, kaip mėgstama sakyti forumuose.
Veterinarai gastroenterologai vietoj draudimų rekomenduoja vesti stebėjimo dienoraštį: jei šuo ėda žolę ir vemia 1-2 kartus per savaitę, o apetitas ir išmatos normalūs, tai yra fiziologinės normos variantas.
Jei padažnėja, viduriuoja, krenta svoris ar, priešingai, dėl išsekimo atsiranda „išsivalgymas“ apetitas, metas kreiptis į gydytoją, o ne ieškoti „saugios piktžolės“ kaimyninėje pievelėje.
Vienas iš pirmaujančių šunų elgesio specialistų pokalbyje suformulavo paprastą tiesą: šuo nėra žolėdis, o jo virškinimo traktas nėra skirtas skaiduloms virškinti kaip energijos šaltiniui.
Kai šuo atkakliai ieško žolės, jis arba gydo skrandį, arba signalizuoja apie gilias problemas, kurių negalima nuslopinti šaukiant ar keičiant maisto prekės ženklą nepasitarus su specialistu.
Prenumeruoti: 
Taip pat skaitykite
- Kodėl dekoratyvinis triušis metodiškai niokoja butą: kova dėl teritorijos ar žiaurumo puolimas
- Kas atsitiks, jei „kaip visada“ pakeisite vandenį akvariume: lemtinga klaida, kainuojanti jūsų gyvybę
